Sausainiai su spanguolėmis, kokosu ir baltuoju šokoladu

Sausainiai su spanguolėmis

Prieš kelias dienas mergaitiškai bepliurpdama su viena drauge užsišnekėjome apie žmonių poreikius. Kokie jie yra skirtingi! Vienam reikia pačių naujausių, populiariausių ir dar, it ką tik iš gamyklos, žibančių daiktų. Kitas, gali praleisti savo dienas apsuptas naujų knygų ir to išskirtinio spaustuvės kvapo. Ir dar visokios begalės dalykų žmonėms kitą kartą reikia: niekučių, smulkmenų, blizgučių, kam statulėlių, o kitam šūsnies nuotraukų, ir taip be galo, be krašto. Besiklausydama susimąsčiau: „Gerai, kai gyvename taip, jog visokių materialių niekučių trūkumas, tampa mūsų didžiausiu galvos skausmu“.

Sausainiai su spanguolėmis

Jei yra tokių, kurie jau ilgesnį laiką skaito šį tinklapį, jau tikrai turėtų žinoti, tačiau dar kartelį pasikartosiu. Savo gyvenime vis susiduriu su žmonėmis, tais pačiais mažiausiais mūsų visuomenės atstovais – vaikais, gyvenančiais sunkiomis sąlygomis ar globos namuose. Jau antri metai prisidedu prie projekto „Ne imti, bet duoti“. Matydama šių vaikų šypsenas, kuomet sutikusi praeinant gatvėje pasidomiu, kaip jiems sekasi, kas naujo nutiko, ar kaip sekasi mokykloje. Matydama, kaip pradžioj sunkiai jie prisileidžia naujus atėjusius savanorius, tačiau vos po poros savaičių laukiančius prie durų savo didžiųjų naujų draugų ir puolančius jiems į glėbį, ar su ašarėlėmis akyse, kuomet juos tenka išlydėti. Būtent tokie potyriai mane įtikino, kad daiktai tėra menkniekis, mažytė smulkmena mūsų gyvenimuose, kurią dauguma žmonių pervertina. Tikrasis gyvenimo turtas – dėmesys, parodytas aplinkiniams, žmonėms ir ypač vaikams, kuriems taip reikia meilės ir žmogiškos šilumos. Juk gražaus žodžio, ar nuoširdas apkabinimo niekas, niekada negalės pakeisti, o štai suplyšusią suknelę, ar sudužusį puodelį kitu pakeisti taip paprasta.

Rašau tai, nes šiandien – Tarptautinė savanorių diena. Labai gerbiu kiekvieną savanorį, su kuriuo yra tekę susidurti, o ypač bendrakeleivius sutiktus „Ne imti, bet duoti“ projekte. Brangieji, su MŪSŲ diena! Ir sausainiai su spanguolėmis, šį kartą, būtent JUMS.

Gražios ir jaukios, tarptautinės savanorių dienos ;)

Sausainiai su spanguolėmis

Read More

Karamelinis obuolių pyragas

Karamelinis obuolių pyragas

Jei manęs kas nors paklaustų, kuo kvepėjo šis, ką tik pasibaigęs, ruduo, nė nesudvejojusi atsakyčiau – KARAMELE!  Ant stalo net kelis kartus puikavosi karamelinis obuolių pyragas. Puode kunkuliavo moliūginis-karamelinis padažas, šiuo metu laukiantis savo eilės kalėdinių dovanų sąraše. O kaip dar nepaminėjus kartais pavykusių, o kartais ir tyliai, radonais iš gėdos žandais, nutylėtais mėginimais išsivirti naminį sūdytos karamelės padažą. Trumpai tariant – buvo visko. O tarp to visko, ir pats nuostabiausias karamelinis obuolių pyragas! Taip taip, kad ir kaip retai iš manęs tai būtų galima išgirsti (nes tiesiog jau tiek tų obuolių pyragų vaikystėje atsivalgiau, kad jų kepti, dažniausiai, ranka nekyla iki šiol), tačiau šitas pyragas, tikrai nuostabus. Toks karamelinis, kvepiantis rudeniniais obuoliais, su traškiais trupiniais viduje ir kreminio sūrio švelnumu. Mmm… vien prisiminusi jo skonį svarstau, kada kitą kartą būtinai reikės išsikepti!

Karamelinis obuolių pyragas

Read More

Moliūginės mielinės bandelės

Mielinės bandelės su moliūgu

O šį kartą apie mieles, mielinius pyragus, mielių baimę ir mielėmis kvepiančią vaikystę, o ypač, apie rudenines bandeles – moliūginės mielinės bandelės.

Nuo pat savo kepinių istorijos pradžios pamenu, jog vis prisibijojau mielinių kepinių, nes tai man jie vis neiškildavo, tai tešla iš bliūdo neprašyta išlipdavo ir visą virtuvę tešlos karalyste paversdavo. Tiesiog nesisekė man su ta mieline tešla ir tiek, tai ilgą laiką jokių užuominų apie mielinius kepinius iš manęs niekas ir negirdėjo. Tačiau galvoje vis kirbedavo prisiminimai, kaip vaikystėje močiutė kepdavo patį skaniausią mielinį pyragą su mėlynėmis, arba jau neatsiejama šeimos Kalėdų tradicija tapusius mielinius pyragėlius su grybais ar vyšniomis. O kaip dar ir be mamos posakių, tokių kaip: „Monika, nevalgyk žalios mielinės tešlos, nes krūtinė didelė užgaus“, kuriuos prisiminusi šypsausi iki pat akių kampučių. Ir tikrai taip, būtent mielinė tešla, yra ta vienintelė, kurią galiu valgyti net neiškepusią, kokia ji man skani… Mmm… vienas didžiausių skanėstų mano kepinių pasaulyje, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

Moliūginės mielinės bandelės

Taigi, nors ir ilgą laiką nedraugavau su mieline tešla, tačiau šią vasarą pasirautojau rankoves ir nsprendžiau, su ja ssidraugauti. Kepiau ir nesaldžias badeles, ir Karamelines cinamonines bandeles, kol galų gale, dabar jau drąsiai galiu sakyti: mielinė tešla mano draugė! O paskutiniąja mūsų draugystės žvaigžde tapo moliūginės mielinės bandelės. Kol dar šiltos, jos tokios minkštutės ir purios, tarsi gabalėlis debesų. Tie cinamono, imbiero, muskato ir moliūgo skoniai besimaišantys tarpusavyje jaukiai sušildo šaltomis dienomis.  Kaip viena iš ragautojų komandos sakė: „Gabalėlis dangaus – vertas nuodėmės“.

Moliūginės mielinės bandelės

Read More

Sviestiniai cinamoniniai sausainiai

Cinamoniniai sausainiai

Kai manęs neseniai vienas žmogus paklausė kokie artimiausi kepinių planai, pasipylė krūva cinamonu, imbieru, medumi, šokoladu ir mielėmis kvepiančių kepinių pavadinimų lavina. Noriu kepti moliūgines mielines bandeles, imbierinius sausainius, šokoladinį pyragą, statyti imbierinį namelį, sukti cinamoninį-karamelinį vyniotinį ir dar be galo, be krašto. Žmogus patraukė pečiais, palingavo galva, nusišypsojo tyliai: „Neatrodo kažkas labai egzotiško. Nors kartais reikia ir to grįžimo į klasiką.“ Ir tikrai taip, pastaruoju metu vis pagaunu save svajojančią apie pauodelį kvapnios arbatos ir šalia lėkštėje gulintys cinamoniniai sausainiai, siūlus ir virbalus savo rankose, iš kurių dar kelios dienos ir atsiras šiltos riešinės draugėms. Svajoju apie dienas, kuomet nereikia skubėti, kai galiu grožėtis už lango lengvai plazdančiomis snaigėmis, mėgautis orkaitėje kepančio pyrago kvapu.

Cinamoniniai sausainiai

Būtent šiuo metų laiku norisi sustoti ir pasidžiaugti buvimu savimi. Pasidžiaugti tais pačiais paprasčiausiais, bet kartu ir pačiais nuostabiausiais gyvenimo malonumais, ar kaip kiti sako: grįžti į klasiką. O pagalvojus… kada ir galėtų būti geresnis laikas sau, nei vėlyvas ruduo? Juk žiemą visi lyg išprotėję lekiame besiruošdami Kalėdoms, ieškodami dovanų artimiesiems. Pavasarį kišame nosį į lauką, vos pasitaikius progai, pasidžiaugti pirmaisiais pumpurais, pirmaisiais saulės spinduliais, o vasara – atostogų metas, kurių šiukštu negalima praleisti namie!

Linkiu kiekvienam rasti minutėlę (ar tiksliau visą dieną, o gal net ir savaitę) laiko sau. Laiko pasidžiaugti savimi ir tokiais paprastais, dalykais, kaip gardžiais kepiniais kvepiantys namai.

Ciamoniniai sausainiai

Read More

Sausainiai „Ežiukai“

Sausainiai "Ežiuka"i

O mano namuose šį savaitgalį buvo ežiukų anplūdis. Na ne visai tikrųjų ežių, tačiau sausainiai „Ežiukai“ tikrai dailiai pūpsojo ant stalo. Tokie jaukūs, kvapnūs sausainėliai, kurie savo mielumu papirko kiekvieną juos užmačiusį žmogelį ir vis rodėsi, kad jų galėtų būti bent jau dvigubai daugiau.

Taigi paprastučiai, tačiau jokiais būdais ne prasti ežiukai keliavo į gerų žmonių, sutikusių pagelbėti šeštadienio dieną, rankas. Visų veiduose stebėjau šypsenas pamačius sausainėlius, o širdyje tyliai sau linkėjau, kad ir skonis po dienos darbų nenuvyltų.

Ech… na patinka man darbuotis tokių žmonių apsuptyje. Žmonių, kurie tiki savo darbais. Tiki darbų prasme ir daro tai savo malonumui, o ne dėl savo siekių sulaukti naudos. Būtent čia, savanoriškose organizacijose, renkasi išskirtiniai žmonės, su kuriais visuomet noriti susitikti, su kuriais gali itin nuoširdžiai darbuotis, o vėliau nueiti ir tiesiog pasijuokti drauge.  Galbūt dėl to, vis grįžtu savanoriauti, net kai ant galvos griūna krūvos skubių ir neatidėliotinų darbų. Galbūt būtent dėl šių priežasčių savanorystė taip labai VEŽA. Nes čia atrandu save. Būtent čia atradau, ką reiškia būti geru žmogumi ir matyti daugiau, nei ežiuko nosies galiukas.

Sausainiai "Ežiukai"

Read More

Karamelinės cinamoninės bandelės

Karamelinės cinamoninės bandelės

O tokiomis šaltomis popietėmis, mano mintys visuomet sukasi apie cinamonines bandeles. Tokia minkštas, purias, su trupinėliu karamelės ir šiek tiek riešutų. Mmm… apie tokias bandeles svajoju dar nuo vaikystės. Pamenu, kaip labai panašių bandelių bėgdavau pirkti prieš pat choro pamokas muzikos mokykloje. O pati repeticija prasidėdavo beuostant saldžius, lipnius cinamoninius pirštelius. Ech… gražūs tie vaikystės prisiminimai, kuriuos taip ir norisi dar bent vieną kartą išgyventi. Ir būtent šios karamelinės cinamoninės bandelės, akimirksniu nukelia į vaikystę.

Karamelinės cinamoninės bandelės

Taigi raitojuosi rankoves, ir, progai pasitaikius, kepu šias bandeles. Tad nors ir pastangų tikrai įdėti reikia ne menkai, tačiau niekuomet, bent jau man, nebūna gaila laiko ir darbo. Ypač kai užuodžiu dar orkaitėje ruduojančių bandelių kvapą. Ar kai gardžiai apsilaižau saldžius pirštukus suvalgiusi vieną jų. Jos tiesiog nuostabios – karamelinės cinamoninės bandelės.

Karamelinės cinamoninės bandelės

Read More

Šokoladinis avietinis tortas

Šokoladinis avietinis tortas

Oj, oj, oj… šį kartą rašau iš jaudulio drebančiomis rankomis. Ne dėl to, kad labai išskirtinis įrašas, ar labai išskirtinis receptas (nors tikrai ne „labai išskirtiniu“ būti vadinamas šis šokoladinis avietinis tortas tikrai nenusipelnė. Kaip tik atvirkščiai, jis ypatingai skanus ir bent jau man pats skaniausias šokoladinis avietinis tortas pasaulyje).

Tačiau, vis tik rankos dreba. Dreba, nes jau tiek daug laiko praėjo nuo paskutinio įrašo. Nes tiek ilgai paprasčiausiai nesugebėjau atrasti laiko prisėsti ir parašyti, ko nors asmeniško ir nuoširdaus. Nes per tą savo nežmonišką lėkimą ir mėginimą viską visada suspėti, tiesiog buvau pamiršusi Saldžias šypsenas! Kokius dar svarbius dalykus sugebėjau pražioplinti šuoliuodama per dienas greičiau, nei tai derėtų daryti? Matyt atsakymą į šį klausimą sužinosiu, tik laikui bėgant, tik kuomet pamiršti dalykai sugebės pasivyti.

Ett… ir pamiršau tikrai ne tik tai, kad šypsenas sukūriau, tačiau visai iš galvos buvo iškritęs ir pats faktas, kad jos mano dienas puošia jau visus metus! Įsivaizduojate? Pamiršau patį pirmąjį „Saldžių šypsenų“ gimtadienį. Ir nors pradėjusi rašyti savo tinklaraštį nelabai tikėjau sulauksianti pirmojo gimtadienio, nelabai tikėjau, kad pakaks idėjų ir minčių, ką čia norėčiau visiems papasakoti ir parodyti, tačiau dabar tyliai pasipuošusi šypsena kurpiu planus, kaip čia spėti viską sutalpinti per ateinančius metus, ar kitus.

Šokoladinis avietinis tortas

Taigi nors ir kiek pavėluotai (tik kokią savaitę, kitą, trečią), tačiau vis dar nešdama saldžias šypsenas draugams tyliai džiaugiuosi, kad jau esu čia metus. O ta proga dar labai noriu ir palinkėti tiek sau, tiek kiekvienam nepatingėjusiam užsukti, mažiau sulaukti savo gyvenime dienų, kuomet pamirštame net patys save, o daug daugiau tokių dienų, kuomet galime džiaugtis kiekviena akimirka, nesukant galvos, ką dar čia būtinai reikia dabar, greituoju būdu nuveikti.

Skanaus gimtadienio torto, draugai!

Šokoladinis avietinis tortas

Read More

Citrininis tortas

Citrininis tortas

Nors jau ir rudens beveik vidurys, tačiau, kol už lango vis dar dienomis ritinėjasi žeme saulutė, taip ir norisi vis dar ja pasidžiaugti. Taigi sėkmingai džiaugiuosi kiekviena saulėta diena.

Ir taip vieną akimirką aplankė prisiminimas, apie gėlėtą tortą, kurį kepiau tikrai karštai ir gražiai vasaros dienai, dar vienam iš daugelio gimtadienių savo šeimoje. O šis gimtadienis tikrai buvo išskirtinis, nes tai skirta mano močiutei. O močiutės, juk nebūtų močiutėmis, jei neturėtų savo įdomių, gal kartais net kiek keistų, norų, ir savo gyvenimo patirties krepšyje nesinešiotų nesuskaičiuojamos galybės ragautų tortų.

Ech… būtent dėl to, noras jas nustebinti gimtadienio tortu (ypač jo skoniu) pasidaro tikrai sudėtingas. Žinojau, kad tortas šiai progai tikrai bus citrininis, ir kad biskvitas turi būti, kaip tikras teisingas biskvitas (pagal mano močiutę tokių biskvitų pirktuose tortuose šiais laikais, rasti jau neįmanoma).

Taigi… paieškos prasidėjo. Ir taip, ir šeip ir nieko, kas tikrai užkabintų akį pakankamai ilgai nepamačiau, kol… kol užmačiau vieną torto pjūvio nuotrauką, kuri buvo tokia skani, kad tiesiog privalėjau jį iškepti ir taškas. Tik va, nuotrauką radau, o recepto nėra.

Na bet juk turint idėją ir trupinėlį kūrybiškumo, recepto neturėjimas – mažiausia problema. Prisiminiau, kadaise keptą tortą (kurio daugiau nekyla rankos kepti, tačiau biskvitas buvo tiesiog tobulas), ir susiradau jo biskvito receptą, pridėjau savo nuostabų citrininį kremą, nes juk tortas turi būti citrininis, o prie to paprasčiausias vanilinis varškės kremas, tikėjau, kad turėjo būti idealus.

Citrininis tortas

Ir norit tikėkit, norit ne, tai buvo pats pačiausias ir skaniausias citrininis tortas, kurį kada esu ragavusi (ir močiutė tuo pačiu)! Tai tortas, kuris močiutę ne tik nustebino, o ir paliko kelioms minutėms be žado. Saldus, bet su pakankama rūgštelės atsvara, o varškės kremas tiesiog tirpsta burnoje kontrastuodamas su citrininiu kremu. TOBULAS citrininis tortas ir viskas, jokių kitų diskusijų daugiau būti ir negali. Tortas, kurį kepsiu ir dar kartą ne vieną, nes esu įsitikinusi, kad nustebins visus aplinkinius visuomet.

Citininis tortas

Read More

Morkų tortas

Morkų tortas

Ruduo! Ruduo! Ruduo! Į mūsų pasaulį vėl sugrįžo nuostabusis ruduo, atnešantis auksaspalvius medžių lapus, stalus nukrautus sodo gėrybėmis, o su jomis kartu ir galvos skausmą, kaip jas visas reikės sunaudoti. Būtent rudens pirmąją dieną žengiu ryte žavėdamasi kiekvienu pro šalį praeinančiu vaiku, kurio rankose virpa žiedelis nešamas mokytojai. Šiais metais jau paskutinį, net 18-ąjį kartą žengiau gatve, universiteto koridoriais besijausdama kiek kitokia, nei iki šiol. Jau beveik beveik užaugusi. Su jau taip arti žibančia svajone „O kai aš užaugsiu tai būsiu…“. Tik va gėlytė šiemet delnuose nevirpėjo, bet juk nebūčiau aš, taigi keliavau nešina sunkia torto dėže savo draugams, žmonėms, su kuriais sutikau savo paskutinį studentišką rudenį. O kadangi tai rudens tortas, tai puikesnio nei MORKŲ tortas, šiai progai ir nesugalvojau. Ir žinot, visas jis pradingo greičiau, nei spėjau supjaustyti ir išdalinti! Om nom nom… Net kaip nealpstančiai dėl morkų tortų ir pyragų, tai buvo nuostabus gardėsis, kurį būtinai kada dar pakartosiu.

Gražios rugsėjo 1-osios! Gražaus auksinio rudens!

Morkų tortas

Read More

Citrininiai cukinijų keksiukai

Cukinijų keksiukai

Atostogos! Atostogos! Atostogos!

Tikiu, kad daugumai žmonių mintis apie jas sukasi galvoje vos tik prasidėjus pavasariui. O atėjus vasarai, jos tampa tiesiog būtinybe. Būtinybe, kurios metu svajojame išsimiegoti, leisti sau ilgiau darbo dienomis pasivartyti lovoje ar niekur neskubant pasimėgauti pusryčiais lovoje. Aha, visi tie atostogų džiaugsmai. Ne ne, tikrai negaliu skųstis atostogų trūkumu. Tiesą sakant, atostogauju jau beveik tris savaites, tik va… nors jaučiuosi puikiai išsimiegojusi, ar gal net tiksliau – persimiegojusi, toli gražu nesijaučiu emociškai pailsėjusi. Taigi… Kad ir kaip smagu būtų atostogauti namie, deja, čia iš tiesų pailsėti nepavyksta. Ir mano džiaugsmui, kai tikrai mažiausiai to tikėjausi pasitaikė galimybė iškeliauti ir pasidžiaugti saulute, kurios šiais metais vasara taip pažykštėjo.

O kad keliaujant neskaudėtų galvos, ką su užsilikusia cukinija daryti, tai sunaikinau paskutinius jos turėtus likučius. Mmm… Mano džiaugsmui, šie cukinijų keksiukai, jokiais būdais negali būti priskirti tai pačiai lentynėlei, kurioje puikuojasi visi „Sumesiu likučius į krūvą ir gal kas išeis padoraus“. Būtent šie cukinijų keksiukai buvo tokie skanūs, kad paskelbiau ne tik pačiais skaniausiai, o ir pačiais gražiausiais sezono keksiukais savo namuose! Drėgni, tačiau jokiais būdais ne per drėgni, šiek tiek saldūs, tačiau puikiai tiks ir ne itin saldžius kepinius mėgstantiems veikėjams. O apie jų kvapą tiesiog nutylėsiu, juk jie kvepia ne kuo kitu, kaip nuostabiąja citrina! Kaip viena iš ragautojų sake: „omg !!!! jis (keksiukais) tobulas. Vien tik kvapas jau koks… Bijau ir valgyti.“

Cukinijų keksiukai

Read More

Page 1 of 7

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén