Citrininiai cukinijų keksiukai

Cukinijų keksiukai

Atostogos! Atostogos! Atostogos!

Tikiu, kad daugumai žmonių mintis apie jas sukasi galvoje vos tik prasidėjus pavasariui. O atėjus vasarai, jos tampa tiesiog būtinybe. Būtinybe, kurios metu svajojame išsimiegoti, leisti sau ilgiau darbo dienomis pasivartyti lovoje ar niekur neskubant pasimėgauti pusryčiais lovoje. Aha, visi tie atostogų džiaugsmai. Ne ne, tikrai negaliu skųstis atostogų trūkumu. Tiesą sakant, atostogauju jau beveik tris savaites, tik va… nors jaučiuosi puikiai išsimiegojusi, ar gal net tiksliau – persimiegojusi, toli gražu nesijaučiu emociškai pailsėjusi. Taigi… Kad ir kaip smagu būtų atostogauti namie, deja, čia iš tiesų pailsėti nepavyksta. Ir mano džiaugsmui, kai tikrai mažiausiai to tikėjausi pasitaikė galimybė iškeliauti ir pasidžiaugti saulute, kurios šiais metais vasara taip pažykštėjo.

O kad keliaujant neskaudėtų galvos, ką su užsilikusia cukinija daryti, tai sunaikinau paskutinius jos turėtus likučius. Mmm… Mano džiaugsmui, šie cukinijų keksiukai, jokiais būdais negali būti priskirti tai pačiai lentynėlei, kurioje puikuojasi visi „Sumesiu likučius į krūvą ir gal kas išeis padoraus“. Būtent šie cukinijų keksiukai buvo tokie skanūs, kad paskelbiau ne tik pačiais skaniausiai, o ir pačiais gražiausiais sezono keksiukais savo namuose! Drėgni, tačiau jokiais būdais ne per drėgni, šiek tiek saldūs, tačiau puikiai tiks ir ne itin saldžius kepinius mėgstantiems veikėjams. O apie jų kvapą tiesiog nutylėsiu, juk jie kvepia ne kuo kitu, kaip nuostabiąja citrina! Kaip viena iš ragautojų sake: „omg !!!! jis (keksiukais) tobulas. Vien tik kvapas jau koks… Bijau ir valgyti.“

Cukinijų keksiukai

Read More

Sviestiniai raguoliai su šokoladiniu riešutiniu kremu

Sviestiniai raguoliai

Kiekvieną kartą, kai mano ir mamos paplepėjimuose atsiranda užuominų apie tobulas svajonių atostogas, pakankamai nesunkiai galima suprasti, kad jai būtina sąlyga yra tokios atostogos, kurių metu turėtų progą niekada niekada nekelti kojos į virtuvę. Kuomet galėtų lepintis pačiais skaniausiais, kitų rankomis pagamintais patiekalais. Ne ne, tik nepagalvokite, kad virtuvė jos siaubas baubas, kaip tik, atvirkščiai – mano mama tiek daug laiko praleidžia virtuvėje, kad tikriausiai būtent nuo jos ir užsikrėčiau tokia stipria meile maisto gamybai. O, bet, tačiau… va maistui ir virtuvei jos tobulose atostogose vietos, deja, nėra. Ir nors tikrai esu mamos dukra, tačiau savo atostogų jokiais būdais negaliu įsivaizduoti be virtuvės, eksperimentų, gardžių kvapų ir galvos skausmo: „O kur visus tuos kepinius dabar dėti…?“. Dažnai net pasvajoju, kad kas nemokamai leistų rinktis produktus, reikalingus kepiniams, o po to mielai juos suvalgytų, tai nuo orkaitės nesitraukčiau daugiau nei per 5 metrus, o balta spalva pataptų naująja plaukų spalva nuo miltų gausos juose.

Taigi eksperimentai gan sėkmingai tęsiasi ir šiuo metu, o idėjos jiems atsiranda greičiau, nei galimybės išpildyti. Ir kaip būtų ne keista, ši vasara atnešė tik pačius gardžiausius eksperimentų rezultatus. Naujausias atradimas – sviestiniai raguoliai, ar tiksliau būtent šių raguolių tešla. Pasigaminti ją – paprasčiau, nei suskaičiuoti iki 10. Skonis – dar niekada nenuvylė (o gaminau jau kelis kartus). O pritaikymo būdų kiek… Skanūs ir patys paprasčiausi, be jokių priedų (ypač patiks prancūziškų raguolių „Croissant“ mėgėjams), aštresnių skonių mėgėjams – su varškės, pakepinto kumpio ir aštriųjų paprikų įdaru (šie nuo stalo dingo lydimi tik pačių gardžiausių žodžių), o saldumynų  mėgėjams – su šokoladu, nutela, uogiene ir visais kitais pageidaujamais saldžiais įdarais. Tik imkit ir skanaukit. O mano, smaližės, topas – sviestiniai rageliai su šokoladinio kremo įdaru! Om, nom, nom, nom…

Sviestiniai rageliai

Read More

Šokoladinis cukinijų pyragas

Šokoladinis cukinijų pyragas

Jeigu manęs kas nors paklaustų, kas yra draugystė, po praėjusių kelių metų ir pastarųjų dienų nė nesudvejojusi atsakyčiau, kad draugystė tai: sugebėjimas išlikti čia pat, netoli žmogaus, kai jam to labiausiai reikia, net jei realiai esi už kelių tūkstančių kilometrų. Draugystė tai puodelis kavos supratingoje, tačiau tokioje reikšmingoje tyloje. Tai galimybė turėti žmonių, kurie džiaugiasi tavo pyragais, ir kitomis susigalvotomis ekperimentinėmis virtuvės nesąmonėmis. Draugystė tai sugebėjimas pradėti labai vėluojančias vasaros atostogas besisukant virtuvėje, kol draugė teplioja tau ant sienos pačias nuostabiausias telpiones, atnešančias tiek daug nuoširdaus džiaugsmo. Draugystė tai paprasčiausias suvokimas, kad niekada niekada, net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, nebūsi visiškai vienas, ir visuomet turėsi su kuo dalintis visais, be jokių išimčių, išgyvenimais. Kokia laiminga esu, turėdama tokių nepakartojamų draugų savo gyvenime!

Čia gyvena laimė

O dabar apie tortus, pyragus ir kitas saldžias keliones virtuvėje. Vienas iš paskutiniųjų kepinių – šokoladinis cukinijų pyragas, gal net labiau derėtų vadinti tortu. Sodraus šokolado skonio, labai labai drėgnas, kaip pyragas, pakankamai sunkus, tikrai ne vienas iš tų lengvų it pūkas kepinių, bet toooks skanus, kad drąsiai tiks net pačioms įmantriausioms popietės arbatėlėms su draugais, ar kaip atsisveikinimo prieš atostogas dovana bendražygiams. Nuo stalo dings labai greitai, o aplinkui girdėsis tik tylus, taip ausiai malonus čepsėjimas. O ir šeip, tiesiog tobulas cikinijų sunaudojimo būdas, kai jų šiuo metu apstu, kad dauguma jau ir nežino, ką su jomis veikti.

Šokoladinis cukinijų pyragas

Read More

Baltojo šokolado sūrio tortas su avietėmis

Sūrio tortas

O man labai patinka sulaukti dovanų. Ypač tokių, kurios būna netikėtos, nelauktos ir visai be jokios progos. Et… tik kad tokios dovanos būna pačios rečiausios, matyt ne veltui ir pačios nuostabiausios. Prieš porą dienų būtent tokios ir sulaukiau. Tiesą sakant, kai paskambino žmogus ir pranešė norintis vieną tokią įteikti net pasimečiau, nesuprasdama kas, kodėl ir kaip čia vyksta. Tačiau juk svarbiausia, kad vos po poros valandų džiaugiausi tokiomis netikėtomis ir nepakartojamai maloniomis, bei skaniomis Gardėsio dovanomis, kuriomis galėjau gardžiuotis parke su savo drauge.

13876130_1775521469361703_1125042067356020683_n 13645260_1775521459361704_1829576816308770603_n

Ir jei ne gauti tokias puikias netikėtas dovanas, tai pasaulyje yra tik vienas už tai geresnis dalykas: pačiai dovanoti savo rankomis paruoštas dovanas artimiesiems. Gal jau kiek ir nusibodusi būsiu su jomis, ir tapusi, net ne mažumėle, o labai nuspėjama, tačiau vis negaliu atsisakyti šios idėjos. Taigi į kiekvieną sau artimo žmogaus gimtadienį keliauju nešina tortuku. Kartais tai būna sodrūs šokoladiniai, gaivūs jogurtiniai, ar žaismingi vaisiniai… O tą kartą nešiau pusiau tinginių tortą (nes juk jo nereikėjo kepti! Bet ar kas pasiryžtų per tokius karščius ką nors namuose ir mėginti kepti). Tik jokiais būdais neapsigaukit, kad nekeptas tortas, tai mažiau tortas! Oi tikrai ne, ne, ne. Kaip tik, net atvirkščiai. Tai buvo nepaprastai skanus ir puikiai vasaros gimtadienį papuošęs baltojo šokolado sūrio tortas su avietėmis. Mmm… dar dabar prisimenu jo skonį. O kol dar uogų sezonas, visiems nenorintiems vargti stebint, kaip karštoje orkaitėje kyla biskvitas, primygtinai rekomenduoju šį skanėstą išmėginti.

P.S. prie jo puikiai tinka ir visos kitos uogos. Pavyzdžiui šį kartą pritrūkusi kelių aviečių įmaišiau ir porą braškių, kurių dar tuo metu turėjau savo šaldytuve.

Sūrio tortas su avietėmis

Read More

Sviestiniai avižiniai sausainiai

Sviestiniai avižiniai sausainiai

Nežinau ar pritarsite man ar nelabai, tačiau visuomet ieškodama internete receptų visų pirmą kiekvieną jų „paragauju“ akimis. Kartais pats skaniausias pavadinimas nublanksta akies kampučiu pamačius pirmąją nuotrauką. O kitą kartą nuotraukos būna tokios gardžios ir iškalbingos, kad net pavadinimas nesugebėtų sugadinti viso reikalo. Būtent taip nutiko ir šį kartą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio daugumai atrodo, kad kas čia tokio gali bebūti, juk tai patys paprasčiausi avižiniai sausainiai, tačiau nuotraukos atrodė tooookios skanios, kad jau kitą dieną, vos atradusi laiko, jau maišiau tešlą šiems gražuoliams.  Ir visai buvo nesvarbus iš pirmo žvilgsnio mane gąsdinantis receptas, kuriame nebuvo nei kiaušinių, nei bananų, kurie sulipdo sausainius ir paverčia juos būtent tuo, kuo jie ir turėtų būti. Taigi pasiraitojau rankoves ir greitai jau džiaugiausi nepaprastu jų aromatu. Ir et… Jei skonis gal ir buvo visai nieko, tačiau jų ragaudama jaučiausi lyg valgydama paprastas nevirtas avižas kažkokiu būdu sulipintas tarpusavyje, su šiek tiek aguonų. Vienu žodžiu, laiminga toli gražu nebuvau savo gaminiu.

Nors ir buvau tikrai nusivylusi sausainiais, tačiau užsispyriau atrasti tikrai skanių avižinių sausainių receptą. Ši idėja taip užstrigo mano galvoje, kad dabar jau visą praėjusią savaitę galiu nesunkiai pavadinti „Avižinių sausainių savaite“. Ir jau tikriausiai supratote, kad sekančią dieną vėl orkaitėje puikavosi avižiniai sausainiai. Ir, deja, tačiau manęs vėl laukė nusivylimo kupinas vakaras. Šį kartą sausainiuose buvo per daug tešlos, per mažai avižų, o dar ir pastovėję kelias valandas jie tapo tokie drėgni ir birūs, jog negalėjau net į rankas nesubyrėjusio sausainio paimti.

Ir vėl manęs laukė ilgas paieškų metas. Ir sekmadienio vakarą vėl ryžausi mėginti savo laimę. Pagaliau! Vos paragavusi būtent šių tiesiog alpau nuo jų skonio. Traški plutelė išorėje, minkštas viduriukas, ir kiek daug to nuostabaus vanilinio-cinamoninio namų kvapo… Ir nors tai nėra mano svajonių AVIŽINIAI sausainiai, tačiau svajonių sviestiniai avižiniai sausainiai be jokių kalbų. Tikrai pažadu, kad kepsiu juos dar ne kartą, ir net ne penkioliką – daugiau, tikrai daugiau. Nes jie to visiškai verti ir puikiai tiko tokiai savaitei pabaigti ir bent kuriam laikui atrasti ramybę savo paieškose. Juk ne veltui šio recepto autorė yra taip plačiai pripažinta, geniali konditerė.

Sviestiniai avižiniai sausainiai

Read More

Citrininis kremas „Lemon Curd“

Citrininis kremas

Na ir sakykite ką norite, tačiau tikrai atsisakau tikėti, kad niekada niekada, sukantis virtuvėje, neatlieka kiaušinio trynių ar baltymų, kuriuos būtų tikrai nuoširdžiai gaila išmesti.  Ką su baltymais daryti išsiaiškinau jau pakankamai seniai. Tai morengus kepti susimąstau, tai cinamoniniams vafliams sunaudoju, ar dar kokią naujieną išmėginu. Tikrai nepritrūkstu idėjų, kur tuos baltymus pritaikyti, kad jiems nereikėtų stovėti gerą savaitę šaldytuve, kol galų gale teks juos išmesti. Ir va deja… pastaroji istorija dažniausiai ištinka, ar tiksliau jau būtų galima sakyti ištikdavo, vargšus kiaušinio trynius mano namuose… Žinau, kad būtent jų reikia pačių tikriausių ledų gamyboje. Tik va kartą pamėginusi juos gaminti nusivyliau ir daugiau nesiryžtu. Taip pat prancūzų desertų desertui „creme brulee“ jų reikia! Bet, o, tačiau… negaliu pasigirti turinti jai reikalingų visų įrankių, o ir valgytojų stygius dažnai pakiša koją šiai svajonei. Taigi, tie vargšai kiaušinio tryniai, taip liūdnai dienas šaldytuve dažniausiai ir baigdavo iki atradau šį citrininį kremą.

Skanus, tirpstantis burnoje, galintis savaitėlę kitą užsibūti šaldytuve lyg niekur nieko, ir milijoną panaudojimo būdų turintis gardėsis. Netikit, kad milijoną? Citrininis kremas puikiai tiks: ant vis dar šiltos pusrytinės bandelės, ar paprasčiausiai jo šaukštelį kitą paskanauti smaližiaus silpnumo akimirkų metu, ar sudėjus į nedidukus žavius stiklainėlius draugams dovanų. Taip pat nereikėtų pamiršti jo, kaip vaisių krepšelių įdaro dalį, ar dabar tokioms popurialioms tartaletėms gaminti. O kaip dar jo bent kartą nepamėginus naudoti torto pertepimui, keksiukų įdarui, šalia skanių traškių vaflių… Tačiau bent jau man, pats skaniausias jis paprasčiausiai užteptas ant juodos duonos riekės, kaip desertas jaukiais savaitgalio pavakariais ar saldiems sekmadienio ryto pusryčiams.

Citrininis kremas

Read More

Sūrio pyragas su mėlynėmis „Cheesecake“

Sūrio pyragas

Puikiai prisimenu, kuomet pirmą kartą gyvenime kepiau tą patį tikriausią, karalių karalių iš savo giminės „New York Cheesecake“. Pamenu, kaip kruopščiai, iki pačios mažiausios kruopelytės matavau produktų proporcijas, kaip atidžiai, bei atsakingai savo kepimo skardą sukau į aliuminio foliją, kaip visą laiką negalėjau „nulipti“ nuo orkaitės stiklo vis stebėdama, kad netyčiomis tas stebuklingasis sūrio pyragas niekur nepabėgtų. O ryškiausiai atmintyje įsirėžė tas keistas jausmas, kuomet virpančia širdele, drebančiomis rankomis jį nešiau parodyti žmonėms dar nė pati neturėjusi progos jo paragauti. Ir tas nepakartojamas palaimos jausmas jį prapjovus ir pirmąjam kąsneliui palietus lūpas… Tai tikrai buvo didelė ir svarbi mano kepinių istorijos dalis, kurią šiuo metu labai mielai kas kartą prisimenu. Juk galų gale tikrai žinau, kad šio pyragų pyrago gamyba toli gražu nėra „misija neįmanoma“, kaip mėginau iki to karto!

Šį kartą smalsumo, bei savo avantiūriškumo, vedima šį karališką pyragą panorau papuošti didžiausiais ir skaniausiais vasaros džiaugsmais – uogomis. Juk jokiu kitu metų laiku negalime džiaugtis tokia gausa pačių skaniausių ir nepakartojamai gardžiai kvepiančų uogų. Ir patikėkite, sūrio pyragas su mėlynėmis nurungė visus iki šiol ragautus ir keptus karališkuosius pyragus. Ir visai nėra, ko bijoti, šį gražuolį kepanti na… nebent bijote, kad nesugebėsite sulaukti, kol sūrio pyragas praleis visą naktį šaldytuve iki galėsite jo paragauti. ;)

Sūrio pyragas

Read More

Kokosinis pyragas

Kokosinis pyragas

Ar žinote tuos tingius šeštadienio rytus, kai visa ką norisi veikti tėra mėgauti kvapnios kavos ar arbatos puodeliu ir minkštučiu pusrytiniu pyragu, paskęsti trumpoje saldžioje akimirkoje, nieko aplinkui daugiau negirdėti, tik savo idiliško ryto tylą. Ech… deja, tačiau apie tokius rytus dažniausiai galiu tik pasvajoti. Bet tokio sulaukusi, mėgaujuosi kiekviena prabėgančia minute. Kiekvienu gurkšniu rytinės kavos, kiekvienu mažu kąsneliu minkštučio naminio saldaus pyrago ar likusio vakar dieną švęsto gimtadienio torto gabalėliu. Mmm… net svajojant apie tokius rytus viskas tampa taip tylu, ramu, jauku ir paprasta. O pastaruoju metu nuostabesnio gardėsio nei šis paprastutis, minkštas ir kvapnus, tačiau jokiais būdais ne per saldus kokosinis pyragas, negaliu ir įsivaizduoti tobuliems tingiems savaitgalio rytams. Siunčiu trupinėlį tingaus ryto ir į Jūsų namus. ;)

Kokosinis pyragas

Read More

Cinamoniniai vafliai

Cinamoniniai vafliai

Vasara mano namuose – gimtadienių ir tortų metas. Tai būtent tas laikas, kuomet vos ne po tortą kas savaitę kepu. Ir kiekvieno gimtadienio metu visi vieni kitiems vis linki pačių gražiausių dalykų, bet ypatingai laimės. Ir žinot, jau kurį laiką vis mąstau, kas yra ta laimė, kurios visi taip primygtinai vieni kitiems linki. Vieni sako, kad laimė ateina, kuomet mažiausiai jos laukiame. Kiti, kad laimė tai mūsų pačių pasinrinkimas būti laimingu (šito pasakymo labai ilgą laiko tarpą tiesiog nesupratau). Treti laime vadina vaikus, mylimus žmones, galimybe būti mylimam. Norėdama, dar milijonus žodžio „laimė“ interpretacijų rasčiau, tuo net neabejoju.

Tikrai pakankamai ilgai savo laimę siejau su dalykais, kurių neturiu, pavyzdžiui gausiu būriu draugų, tuo vieninteliu ir nepakartojamu žmogumi šalia savęs, idealiomis kūno linijomis… Man visa tai taip be galo rūpėjo, taip jaudindavausi, jog niekuomet neturėsiu, o neturėdama ir negalėsiu būti laiminga, kad tikrai labai ilgai laiminga ir nesijaučiau. Nuolatos kažko trūkdavo, visuomet kažko laukdavau, nesitikėdama sulaukti, kol galų gale man nusibodo laukti, o draugų padrąsinta pradėjau paprasčiausiai daryti. Daryti tai ką noriu, ir ne dėl to, kad tai darydama tapsiu laiminga, o paprasčiausiai, kad man tai labai patinka, ir visai visai nesvarbu, ką mano aplinkiniai. Ir norite tikėkite, norite ne, taip atradau savo LAIMĘ. Džiaugsmo kupinomis akimis kas kartą kepu tortus, su dideliu noru tobulėti keliauju į choro repeticijas, ir kupina rūpesčio žingsniuoju savanoriauti. Taip, dabar visiškai pritariu idėjai „Mes patys renkamės būti laimingi“, tik tai dabar suprantu kiek kitaip. Mes renkamės būti laimingi, kuomet renkamės elgtis taip, kaip patys norime ir gan dažnai užsimerkdami, bei negirdėdami neigiamų aplinkinių žodžių.

Taigi AŠ RENKUOSI BŪTI LAIMINGA, todėl mano namuose saulėtais vakarais kvepia nuostabūs cinamoniniai vafliai! ;)

Cinamoniniai vafliai

Read More

Karameliniai riešutiniai kvadratėliai

Karameliniai riešutiniai kvadratėliai

Kiekvienas žmogus savo gyvenime, visais jo tarpsniais, siekia būti įvertintas. Mažyliai vis bėga parodyti, kokius piešinius nupiešė, prie durų staktos pasimatuoti, kiek per mėnesį užaugo. Mokykloje siekiame aukštesnių pažymių, kaip mūsų darbo, įdėtų pastangų įvertinimo. Vėliau varžomės, kuriam pavyks įstoti į populiaresnę specialybę, gauti konkurencingą darbo vietą, nuvykti į mandresnį kraštą atostogoms ir taip be galo, be krašto. Mes visą gyvenimą, kiekvieną jo akimirką siekiame įvertinimų iš savo šeimos, artimųjų, draugų, gyvenimo bendrakeleivių, ar net visai mums nepažįstamų, tačiau mūsų autoritetais spėjusių tapusių žmonių. Ir tikrai tikrai taip, baigę mokyklas, universitetus, gavę taip trokštamą darbą būname įvertinti. Net patys save įvertiname ir pagiriame už šiuos pasiekimus. Bet ar susimąstome, kiek daug „mažų“ įvertinimų sulaukiame kiekvieną dieną? Nejaugi paprasčiausia žmogaus šypsena ir žodelis „dėkui“, negali būti puikus įvertinimas parduotuvės pardavėjai? Arba pasimėgavimu švytinti veido išraiška skanaujant kolegos atneštų naminių gardumynų? Labai nuoširdžiai tikiu, kad tokie įvertinimai yra milijonus kartų svarbesni, nei tie didieji, kurių visi taip besąlygiškai siekiame. Nepamirškime įvertinti aplinkinių už mažiausius kasdienius darbus, juk tai gali paversti jų dieną tokia nuostabia!

Karameliniai riešutiniai kvadratėliai

Read More

Page 1 of 6

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén